Spektaklio kūrėjų valia režisieriai, scenografai, muzikos kūrėjai, autoriai ir tekstų autoriai išlieka anonimais.

Trukmė: 50-60 min.

Premjera: 2010 m.


Karas dar tik prasideda

Kur reikalingi žodžiai,
kur yra namai,
kur mano protėviai,
kur mylimieji,
kur mano draugai?

Vaike mano, nieko nėra.
Viskas dar tik bus pastatyta.

Turi susikonstruoti kalbą,
kurioje galėtum gyventi.
Privalai pastatyti namą,
kuriame nebebūtum vienas.
Turi atrasti tave išlaisvinsiančius protėvius
ir vardan jų išrasti sentimentalujį pažinimą
jo dėka naujai pamilti.

Pamatinis priešiškumas turi būti
tavo naujo kūrinio pagrindu.
Juk pabudusieji vaikšto
vis dar miegančiųjų košmaruose.

Dingusieji vaikai
yra priimtinos tvarkos našlaičiai.
Kokie laimingi
yra pamestinukai,
mat pasaulio chaosas priklauso jiems

—–

Ernesto de Martino: „Kažkas išnyksta, kažkas pasižada likti“.

1929 m. ispanų poetas Federico García Lorca iškeliauja į Niujorką. Miestas karščiausiame chaoso taške, finansinės ir socialinės krizės akivaizdoje. Kol bankininkai šokinėja per dangoraižių langus, tūkstančiai darbininkų ir jų šeimų eilėse laukia norėdami gauti lėkštę karštos sriubos.

Lietuvių poetas Jonas Mekas į Niujorką atvyksta 4-to dešimtmečio pabaigoje bėgdamas nuo karo apėmusio senąjį kontinentą. Amerika tuo tarpu euforiškai švenčia pergalę kare, o auganti vidurinioji klasė ruošiasi suvartoti visą pasaulį į skutus.

Pirmasis atvykęs poetas Niujorko mieste pasiekė universaliosios poezijos aukštumas. Amerikos visuomenė paliko Lorcai neišdildomą įspūdį. Nuo pat savo atvykimo pradžios jis niekina kapitalizmą ir moderniosios visuomenės industrializaciją, ypač kuomet šie procesai lietė rasines mažumas.

Jonas Mekas atvykęs į Niujorką pradėjo kurti savo žymųjį kino filmą „Dienoraščiai pastabos ir škicai, arba Walden“, kuriame atvirai garbinamas Šiaurės Amerikos rašytojas H. D. Thoreu, pasitraukęs į Masačiusetso miškus dvejiems metams tam, kad atrastų gamtos gėrį ir pamatinius žmogaus poreikius bei vienumoje dar kartą pažintų save.
Vaikščiojimas miesto parkuose Mekui tampa efemerišku grįžimu į gamtą, kurią ankstyvaisiais savo gyvenimo metais jis pažino Lietuvoje. Jo filmuose rodoma gamta, pastebimas lyrinis jautrumas ir praeities nostalgija.

Abiejų kūrėjų pasaulyje atsiranda gamtos ir civilizacijos dichotomija. Lorca patyrė kapitalizmo nuosmukio laikotarpį, kuomet sistema spjaudėsi savo gyventojais per langus į Kvynso upę. Mekas išgyveno sistemos atgimimą, čia vartotojiška sistema taškėsi savo gyventojais visose pasaulio jūrose.

Pasirodyme analizuojamos skirtingos Ispanijos ir Lietuvos situacijos. Dviejų Niujorke apsistojusių menininkų gyvenimo istorijos ir jų kūryba tarnauja kaip įkvėpimo šaltinis, nagrinėjama globali pasaulio situacija ir pasipriešinimo formos gresiančiam kibernetiniam kapitalizmui.

„Atvirų akių panoramos“ – šiuolaikinio meno kalba apie kibernetinį kapitalizmą from Kristijonas Jakubsonas on Vimeo.

Teatras „Tranvia“ buvo įkurtas 1987 metų pabaigoje. Jo kūrėjai siekė suburti profesionalią ir stabilią meno kūrėjų organizaciją Aragono regione. Po aštuonerių gyvavimo metų, dešimties pastatymų ir nesuskaičiuojamų turų skersai ir išilgai Ispanijos, kompanija nusprendė sukurti vietą, kur galima būtų rengti pasirodymus ir kurti. Prabėgo metai reformų, nemažai buvo investuota, tad 1996 metais Saragosoje užgimė teatras „Estación“. Ten ir įsikūrė teatras „Tranvia“.

Teatre „Manantiales“ dirba skirtingų disciplinų menininkai tam kad patenkintų tikrai šiuolaikinių projektų troškulį. Jie siekia išlaikyti kryptį, kurią teatras pradėjo susikūręs 1995 metais. Pajutę, kad Valensijoje meninis ir kultūrinis atsinaujinimas sustojo, 2002 metais jie atidarė savo kūrybinę erdvę. Čia vykstantiems pasirodymams nereikia milijonierių pinigų, kuriuos šie duoda vedami abejotinų intencijų. Teatras „Manantiales“ turi tai, kas reikalinga kultūrinei rezistencijai.

Kauno šokio teatras „Aura“ – seniausias ir didžiausią patirtį turintis municipalinis šiuolaikinio šokio teatras Lietuvoje, pelnęs ne tik nacionalinį, bet ir tarptautinį pripažinimą. 1980 trupę įkūrė buvusi šokėja, dabar – žinoma choreografė ir šokio pedagogė Birutė Letukaitė. Ji iki šiol vadovauja šiam teatrui.

“Aura” nuolat bendradarbiauja su užsienio choreografais ir šokio pedagogais (čia yra dirbę per 32 choreografų iš 14 užsienio valstybių); vykdo socialines-edukacines programas šokio mėgėjams ir profesionalams; kuria bendrus projektus su kitų sričių menininkais. “Auros“ kūrybinė veikla įvertinta miesto, šalies ir tarptautiniais apdovanojimais.

Spektaklis parodytas

2010 m. LIETUVA Birštonas, Klaipėda, Kaunas, Vilnius, Varėna, Alytus.
ISPANIJA Valencija, Saragosa, Sevilija, Aranjuezas.

Parašykite komentarą