Karolio Kriščiūno nuotr.

Karolio Kriščiūno nuotr.

Nūdienos realybė, apraizgyta televizijos bei visa apimančio interneto tinklo, tampa vis labiau siurreali. O gal tiesiog pildosi J. Baudrillardo simuliakrų pranašystė. Tariamas viešas individualumas ir tampa asmenybės niveliavimo priežastimi. Būtis pasiklydusi tarp realaus ir internetinio gyvenimo, nuolat  matoma masinė išpažintis ir stebuklingųjų tendencijų/madų/populiarumo siekis.

Praktiškai kiekvieno asmens egzistencija tarpsta globalioje dabartyje: šiandienos pasaulio pilietis, šiandienos naujausios mados, tendencijos ir brandai. Geistina tai, kas visuotina, kas pripažįstama, kas skatina kitų geismą. Savastis taip pat konstruojama būtent tokiu principu arba, kaip Michelio Mafessoli teigė: „Aš esu tas, kas esu, dėl to, kad kiti mane tokiu pripažįsta.“  Autentiškumo reikšmė nebemadinga, o kolektyvinė pasąmonė, dar mėginanti priminti, jog nesame visi vienodi pasaulio sraigteliai, mėginama nutildyti nauju iphonu, ipadu ar kitais išmaniais būdais.

Išsižadėti mitai, istorijos, pamiršti archetipai, rodos, per mažai pritampantys prie tariamo vartotojų džiaugsmo. Visgi, gyvendami asmeninėje amnezijoje, žmonės už besišypsančių asmenukių slepia vienatvės, alkoholizmo, savižudybių realybę. Tad argi ne menas savotišku mutavusiu Freudo sublimacijos principu gali apsiimti svarstyti ir ieškoti atsakymų į kankinančias problemas? Tarptautinis projektas „Godos“ šiuolaikiniame šokyje svarsto, ar primirštas mitinis pasaulis ir kolektyvinė atmintis daro įtaką dabar, nuolatiniame laikinume gyvenančiam žmogui? Kaip gyvenimą pakeitė akimirkų laikas, ir kodėl laimės pažadas dabartyje taip ir nebūna išpildytas? Ar galime teigti, jog egzistuoja pilnavertė būtis, jei pamirštama praeitis? Ar sukurta paviršutinė istorinė mada, kolektyvinis hipsterizmas nėra tik netikra mito konvulsija, dar kartą garbinant tik daiktus – močiutės paltą ar senelio fotoaparatą, tačiau nekalbant apie kolektyvinės istorijos esmę. Kaip praeitis įsirašė į kiekvieną iš mūsų šiandien, kiek istorijos, senojo lietuvio talpina šiandien kompiuterį garbinantis žmogus? Galbūt šiuolaikinis šokis, it masinis hipnozės seansas, grąžinantis atmintį, ims ir paskatins suvokti sąvają amžiną būtį nedaloma tarp praeities, dabarties ir ateities. Grąžins suvokimą, jog kiekvienas esame unikalus vardan savyje talpinamo lietuviškojo, japoniškojo, vokiškojo, belgiškojo ar bet kokio kito mito. Nesame ir neprivalome būti suvienodinti prekių ar siekių, neprivalome žavėtis ir patys būti žavūs blizgančio vartojamo gyvenimo atributai.

Vienu iš pagrindinių kūrybos atspirties taškų tampa lietuviškasis moteriškumui priskiriamas naratyvas – godos.  Paprastai ne taip lengvai įspraudžiamas į tradicinius žodyno apibrėžimus, tačiau kiekvieno lietuvio, o ypač moters vienaip ar kitaip nujaučiamas reiškinys, turintis vis kitas iš šeimos kylančias interpretacijas. Būtent tokia savasties paieška šiandien, per istorijos prizmę, apjungė tris choreografes: Birutę Letukaitę, Pią Holden ir Annę Ekenes. Drauge jos imasi svarstyti, kiek kultūrinė atmintis arba amnezija turi įtakos šiandienos žmogui? Ar laimę galime apibrėžti karjeros aukštumomis ir materialiu gerbūviu? Ar tikrai verta garbinti vienodėjimo siekį ir atsisakyti kartais gal ir ne tobulo savitumo?

Du šiuolaikinio šokio žvilgsniai į godas – lietuviškasis ir norvegiškasis – spektaklio metu nagrinės kelias realybes.  Birutė Letukaitė, stebėdama ir kontempliuodama dabarties žmogaus egzistenciją, prisodrintą ne tik laimingų trumpų akimirkų, tačiau ir nužymėtą skaudžiu būties tuštumu, pažvelgs, kiek įtakos tam turi gaivališka praeitis. Lietuviškų pasakų ir sakmių apipintas lietuviškasis mitas, prisodrintas paslaptingomis būtybėmis – raganomis, vilktakiais, laumėmis. Kiekviename iš mūsų girdėtas arba bent nujaučiamas pasakojimas, kuris ritualais ir apeigomis tarsi atpažįsta ir prikelia šiandienos žmogų.

Norvegijos kūrėjų duetas apsiima moters pirmapradiškumo paieškomis. Atjautos, tačiau ir stiprybės kupinas moteriškasis pasaulis, kuris perpasakojamas asmeninėmis godomis. A. Ekkens ir P. Holden godojimą suvokia kaip širdies dainą – nuoširdžią ir amžiną, kurią kiekvienos kartos moteris papildo savo istorijomis. Kiekvienoje istorijoje susipinant amazonės stiprybei ir motiniškai užuojautai, norvegiškoji istorija kupina nostalgiško praeities ilgesio.

Tad ar nusipirkti naujausią Apple, Samsungą ar kitą išmanųjį, skubėti į darbą su popieriniame puodelyje garuojančia kava, sulaukti bent vieno komentaro po profilio nuotrauka – tai tikrai vienintelės tavo godos?

 

Teksto autorė – dramaturgė Silvija Čižaitė-Rodukienė

Parašykite komentarą