GODOS sėkmingai vilnija po Lietuvos ir Norvegijos kraštus. Šokio spektaklio „Godos“ premjera Lietuvoje vyko netradiciškai, be įprastos geografinės lokacijos: Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos standarto, o Švenčionyse. Miestelyje, kuriame gyvena mažiau nei 5000 gyventojų, šiuolaikinis šokis pasibeldė ir buvo sutiktas su stebinančiu entuziazmu.

©Laura_Vanseviciene-7205

Į projektą įtraukiamos skirtingos vietos bendruomenės, kurios skatinamos susipažinti su šiuolaikiniu šokiu ir jį patirti, o ne tik būti pasyviais stebėtojais. Švenčionyse bendruomenių pasirodymas turėjo įvykti muziejuje, tačiau buvo perkeltas į kultūros centro sceną dėl paprastos, tačiau ne prastos priežasties – šokantis jaunimas muziejuje netilpo. Nuo mažiausių iki vyriausių – trys grupės, lydimos nepakartojamo sutartinių skambesio. Švenčioniškas grožis mūsų kaunietiškoms akims ir ausims. Manau, kad nesuklysiu sakydama, jog gyventojų įsitraukimas pranoko visus „godotojų“ komandos lūkesčius.

Jaunimas vos tilpo scenoje, pertraukų metu skambėjo vaikų juokas, koridoriuje kvepėjo projekto logotipu papuoštas Domilės mamos Astos Matuškevičienės pagamintas tortas, kurį visi ragavome po koncerto. Galiausiai „Godų“ komanda buvo pamaloninta mažojo Matuko mamos Ievos Navikienės gamintomis puokštėmis. Ką jau bekalbėti apie nenustygstantį entuziazmą ir gyvumą, kurio nedideliame miestelyje, atvirai sakant, nelabai tikėjausi. Gal todėl, kad renginys nesipuošė impozantiškais plakatais, kviesdamas tiktai pasižiūrėti ir pamatyti, tai yra būti „paprūsintiems“, bet skatino šiuolaikinio šokio rūbą pasimatuoti patiems. Įsivaizduokite, premjerą stebėjo pilna 300 vietų salė žiūrovų, tad nenuostabu, jog „Godų“ komandos euforija, patirta Švenčionyse, dar lgai nenuslūgo. Patetikos nesinori, bet džiaugtis yra dėl ko. Vietos bendruomenės – kultūros daigas, kurį pats laikas puoselėti ir auginti.

Inercija neabejotinai privalo įgyti pagreitį. Tuo neabejoja ir Švenčionių šokio siela choreografė, šokio pedagogė Jolanta Razmienė, su kuria aptarėme „Godų“ rezonansą. Choreografė neslepia, jog pradžia buvo sunki, kupina nerimo, pradžioje vaikus teko įkalbinėti dalyvauti. Dalis vaikų ir jaunimo labai greitai įsijungė, bet buvo ir tokių, kurie mokyklos atostogas norėjo leisti tingiai. Visgi, šokio pedagogė nenuleido rankų, neslėpdama, jog teko ir asmeniškai įkalbinėti. „Esu visiškai „žalia“ šiuolaikiniame šokyje“, tačiau ne „žalia“ – diplomatijoje“, – šmaikštavo J.Razmienė. Jos pastangas vainikavo trijų grupių – nuo pačių mažiausių iki mokyklą bebaigiančio jaunimo – pasirodymai scenoje.

Šokio mokytoja Jolanta šypteli, jog po pirmosios dirbtuvių dienos atsirado dar daugiau norinčių: kreipėsi mamos ir vaikai, tačiau grupės jau buvo suformuotos. Tad abejoti Švenčionių šokio potencialu tikrai nėra pagrindo.
Mūsų pokalbio metu paprašiau apibūdinti, ką vis dėlto patyrė „Godų“ projekto metu pati Jolanta, o taip pat ir Švenčionių gyventojai. Choreografė teigė, jog tai sunkiai įvardijama patirtis: tai ne tik atrastas šiuolaikinis šokis, tačiau gyvas bendravimas, draugystė, galų gale užsienio kalbų žinių gilinimas (dalis „Auros“ šokėjų ir „Panta Rei“ teatro atstovas Robertas Guy nekalba lietuviškai), bet judesio kalba pralaužia visus barjerus, tad net ir patys mažiausi puikiai suprato užduotis ir įsitraukė į betarpišką kūrybinį dialogą.

Ne mažiau įtraukė ir antroji projekto dalis – tarptautinio tandemo sukurtas spektaklis „Godos“ . J. Razmienė teigia, jog pasakyti, kad tiesiog patiko, būtų ne visai tikslu. „Rodos, spektaklis baigėsi, o tavo kumščiai vis dar sugniaužti ir jauti, jog esi visa šlapia nuo įtampos. Bendravau su vyresniais buvusiais šokėjais, kurie po šio spektaklio prasitarė vėl pajutę norą šokti. Jaunimas buvo ne mažiau sužavėtas. Mano pačios šešiametis sūnus vis dar užduoda klausimų apie spektaklį: „Kodėl viena mergina negalėjo prabilti?“, „Kam scenoje reikalingi lapai?“. Rodos, šešiametis, dar visai mažas, tačiau išsižiojęs stebėjo spektaklį ir negali jo pamiršti.“

Pokalbį baigėme viltingai, tikint, kad tokie projektai kartosis, o visa Švenčionių komanda balandžio 29 d. žadėjo apsilankyti Kaune, kur dar kartą išvys „Godas“ ir susitiks su jau draugais tapusiais šokėjais ir visa GODŲ komanda.

 

Tekstą parengė Silvija Čižaitė-Rudokienė, nuotraukų autorė – Laura Vansevičienė

Parašykite komentarą