Apie šokančio miesto gimimą arba „Godos“ Mažeikiuose: „Tikėtasi daug, o gauta dar daugiau“

Kalbant apie projektą „Godos“ į galvą akimirksniu šauna žodis euforija. Stereotipiškai pats žodis projektas suponuoja „kažką nuobodaus“ arba „popierinio“, tad pasakymas, kad projektą lydėjo euforija, skeptikams gali nuskambėti neįtikinamai ar perdėm „plakatiškai“.

Teiginys, kad „Godų“ projektas Mažeikiuose – naudinga ir  abipusiai gera patirtis, vėlgi, labai siauras ir šabloniškas, lengvai prilimpantis bet kokiam veiksmui, telpančiam į projekto rėmus. Sunkiai įmanoma įvardinti tai, ką „Aura“ ir Mažeikių bendruomenė sukūrė savaitę laiko trukusių kūrybinių dirbtuvių metu, tačiau bandysime.

12832559_1067816453270227_2462134799569024147_n

Suburtos keturios dalyvių grupės pasižymėjo spalvingumu: nuo pačių mažiausių iki patyrusių pedagogų. Viena aktyviausių projekto Mažeikiuose dalyvių – mokytoja ekspertė, Mažeikių choreografijos mokyklos modernaus šokio studijos „Niuansas“ vadovė Jelena Legenzovienė, pasidalino ne tik savo, bet ir kitų dalyvių refleksijomis.

Pradėjus projekto organizacines veiklas, Mažeikių pedagogai buvo nusiteikę gana skeptiškai. Didžioji dauguma yra lankęsi ne viename seminare, dalyvavę įvairiuose mokymuose, tad ir šįkart nusiteikė dar vienam, klasikiniam atvejui – profesionalų pasirodymui prieš „beraštę“ auditoriją.

Akimirksniu, jau po pirmojo susitikimo skepsio neliko nė pėdsako. Visus užvaldė „Godų“ dvasia: naujos technikos, dar nepatirta darbo metodika, užgimęs abipusis supratimas ir ryšys. Galime žaisti žodžiais, sakydami, jog ore tvyrojo godų aura.

J. Legenzovienė pastebi, kad projektas Mažeikiuose padovanojo teigiamų emocijų ir patirčių pliūpsnį: „Tiek daug šilumos iš „Auros“! Su mumis dirbusi „Auros“ šokėjų komanda sukūrė nuostabią palaikymo atmosferą. Net ir nesėkmės atveju su grupe dirbantis pedagogas kėlė nykščius į viršų. Taip dirbdamas nenori pasiduoti, įgyji pasitikėjimo savimi ir ieškai tol, kol pasieki rezultato.

Kaip nuostabu, kuomet dirbdamas šalia profesionalų, nesijauti žemesnis, nesugebantis atlikti vienokios ar kitokios užduoties. Nesulaukėme ir pastabų, kuomet vienas ar kitas vaikas pasirodė esąs nelabai motyvuotas. Tokiam buvo leidžiama palaukti kamputyje, kol natūraliai jam pačiam kils noras judėti ir kurti. Mes visi savaitę laiko gyvenome euforijoje. Ką jau kalbėti apie neįtikėtiną darbo produktyvumą. Negalėdavau atsistebėti, kaip vos per porą valandų sugebėdavome tiek daug nuveikti. Džiugu, jog „Auros“ šokėjų įskiepytas pasitikėjimas vaikams išliko ir po projekto. Jaunimas vis dar kalba apie „Godas“ ir dirba su tuo užsidegimu, kurį įskiepijo šokėjai profesionalai.“

J. Legenzovienė džiaugėsi, jog tikėtasi daug, o gauta dar daugiau. Paprastas, tačiau taikliausias apibūdinimas, įvardinantis Mažeikių patirtis. Rodos, jog šiuolaikinis šokis gali pralaužti visus barjerus, baimes ir į dienos (gal derėtų sakyti scenos) šviesą ištraukti kiekvieno dalyvio stipriąsias puses. Kūrybinio šokio spektaklio proceso metu klajoję pasvarstymai, kaip apibrėžti godas, kas yra šiandienos godojimas, buvo įkūnytas dirbant su Mažeikių bendruomene. Vienas kito išklausymas, saviugda, savaitė nepertraukiamų bandymų ir išgyvenimų, tapo savotišku „Godų“ leitmotyvu, perkeltu ir realizuotu bendruomenės scenoje.

J. Legenzovienė prasitarė, jog įgytos patirtys nėra vienadienės. Įkvėpta projekto ir „Auros“ vadovės bei spektaklio „Godos“ bendraautorės choreografės Birutės Letukaitės, pedagogė svarsto galimybę suburti suaugusiųjų mokytojų šokio kolektyvą. Dalyvavimas projekte mažeikiečiams pagimdė drąsių kūrybinių minčių.

Jei imtumėme svarstyti, ką profesionalaus šokio pasauliui davė šis projektas, drįsčiau tai atskleisti per choreografijos mokytojos apibendrinimus apie dalyvių santykį su profesionalaus šokio spektakliu „Godos“: „Spektaklį žiūrėjo vaikai, kurie greičiausiai būtų nelabai supratę spektaklio, jei nebūtų turėję kūrybinio darbo patirties su profesionalais. Jie scenoje matė savo „savaitės“ mokytojus, su kuriais labai susidraugavo. Vaikai „sirgo“ už juos, tarsi scenoje šoktų vienas iš jų bendraamžių.

Mane asmeniškai spektaklis sukrėtė. Analizavome jį drauge su vaikais. Žinote, periferijoje dažnai sunku perprasti aukštąjį šiuolaikinį meną, čia juk karaliauja populiarioji kultūra. Visgi, tie, kas dalyvavo „Godų“ projekte, visu šimtu procentu įsitraukė ir į šokio pasaulį. Po spektaklio dar ilgai aptarinėjo, analizavo, diskutavo, kiekvienas susiformavo ir išsakė savo nuomonę.

Šiuolaikinis šokis išties pasibeldė ir pasiekė mažeikiškių protus bei širdis. Šis projektas – tarsi mano svajonės išsipildymas.

Prasitarsiu, kad džiugino ne tik turinys, bet ir forma, pirmiausiai – „Auros“ gebėjimas nepriekaištingai organizuoti. Mums įprasta, jog patys viską sprendžiame, deriname, o šįkart viskuo pasirūpino projekto koordinatorė Eglė Marčiulaitytė. Jos nepriekaištingo darbo dėka mums tereikėjo dalyvauti ir, žinoma, patirti bei išgyventi savas bei „Auros“ „Godas“. Pasikartosiu, buvome absoliučioje euforijoje“.

Tai jau antras „Godų“ pasibeldimas į Lietuvos periferiją, šiuolaikinio šokio atėjimas pas žiūrovą ne nuo scenos, bet prisiliečiant prie kiekvieno asmeniškai, per kūrybinį bendradarbiavimą. Neabejotina, jog bendruomenės pažadinimas per šiuolaikinį šokį, įveikiant kalbos ar baimių barjerus, ne tik atvėrė abipusius – šokėjų ir dalyvių – neatrastus talentus, bet sukūrė ir dar vieną šokantį miestą Lietuvoje.

Tekstą parengė Silvija Čižaitė-Rudokienė ir Edita Kiznienė, fotografijų autorė — Indrė Pix.

Parašykite komentarą