Projektui artėjant į pabaigą, GODOS buvo nuneštos į pajūrį. Kaip ir dera pajūrio kraštui, kūrybinė savaitė buvo kupina ir kūrybinių audrų, ir nuoširdumo pripildytų atoslūgių. Projekto dalyviai savaitės bėgyje turėjo susipažinti ne tik su šiuolaikiniu šokiu, tačiau ir vienas su kitu, įgyti pasitikėjimo ir savo istorijas „iššokti“ scenoje. Kaip ir kituose projekto miestuose, dalyvių patirtys atsiskleidė šokiu scenoje. Kviečiu patirti nors žodžiais trumpas, tačiau nepersijotas dalyvių Brigitos ir Urtės emocijas.

1 (42)

Švenčionyse ir Mažeikiuose į projektą įsitraukė šokių mokyklos bei mokytojai, sutartinių ansambliai, kitaip tariant, visada atsirasdavo būrys. Neringoje kiekvienas dalyvis asmeniškai atrado projektą ir pareiškė norą jame dalyvauti. Kas jus paskatino įsitraukti į GODAS?

Brigita Lipinckienė: 8-erių metų dukra.

Urtė Urbonavičiūtė: pamačiau skelbimą socialiniame tinkle, „Jaunimo Loftas“ paskyroje, ir sugalvojau dalyvauti. Mane labai sudomino tai, kad užsiėmimus ves šokio mokytojai ne vien iš Lietuvos.

Pasiryžimas nemenkas – savaitę gyventi šiuolaikinio šokio fiziniu krūviu, emocijomis ir ritmu. Komandinis darbas su nepažįstamais žmonėmis, kai kurie mokytojai nekalbantys lietuviškai, tad kūnas ir emocija turėjo tapti jūsų sąjungininkais. Ką per šia savaitę atradote ir patyrėte?

B. Lipinckienė: Anksčiau niekada gyvenime nebuvau šokusi, tad man tai buvo visiškai nauja patirtis. Savaitės, kurią dirbome ir bendravome, metu suvokiau, kad nebūtina suprasti visko, ką sako mokytojai, svarbu pajausti savo galimybes. Beje, amžius čia visai nesvarbu. Svarbiausia – noras.

U. Urbonavičiūtė: Susipažinau su nuostabiais mokytojais, gavau gūsį pozityvios energijos. Užsiėmimų metu išvydau bei perpratau darbo komandoje esmę: ką reiškia pajausti vienas kitą ir užpildyti, dirbti ir besąlygiškai pasitikėti žmonėmis, kurie yra šalia.

Po to, kai išgyvenote ir perpratote šiuolaikinio šokio subtilybes, kokiomis akimis išvydote spektaklį „Godos“?

B. Lipinckienė: Spektaklis mane tiesiog užvaldė ir įtraukė. Supratau, kiek daug darbo ir jėgų reikia įdėti į šokį.

U. Urbonavičiūtė: Kaip pamačiau „Godų“ spektaklį pagalvojau: „Vau… Turbūt šis šokis kurtas ne vienerius metus“. Suvokiau, kiek nesuskaičiuojamai daug darbo, meilės šokiui bei energijos į jį įdėta.

Grįžkime prie projekto. Ką manote apie tokius projektus? Kaip jame dera nauda ir malonumas? O gal tai bereikalingos profesionalaus meno injekcijos?

B. Lipinckienė: Esu visomis keturiomis už tokio pobūdžio projektus ir naujas patirtis. Pas mus Neringoje tokių projektų, kurie prieinami visoms amžiaus grupėms, labai mažai. Galimybės ne tik vaikams ar jaunimui išmėginti save skirtingose kultūros sferose išties ribotas, tad jaučiu tokių veiklų „badą“.

U. Urbonavičiūtė: Manau, tokie projektai turėtų būti ne tik kad vykdomi, bet vykti kur kas dažniau. Ir net neabejoju, jog pritrauktų dar daugiau dalyvių.

Ar pasikeitė Jūsų požiūris į šiuolaikinį šokį? Galbūt tęsite praktines šokio patirtis? Kokį antspaudą jūsų gyvenime paliko šis projektas?

B. Lipinckienė: Gegužės 13 d. su dukra vyksime į Klaipėdos dramos teatrą dar kartą pažiūrėti „Godų“. Sekame visas naujienas, susijusias su „Aura“. Žinau, kad šiemet Kaune vėl vyks šiuolaikinio šokio festivalis, bus daug šokio trupių iš užsienio. Manau, kad šis projektas paskatino domėtis šiuolaikiniu šokiu. Jei tik pasitaikys galimybė, būtinai vėl šoksiu.
Pasinaudodama proga, dar norėčiau perduoti linkėjimus žmonėms, kurių nepamirštu – šokėjams Love ir Kirie.

U. Urbonavičiutė: Su malonumu dar kartą nueičiau pažiūrėti „Godų“ spektaklio, nes niekaip negaliu jo pamiršti. Kiekvienas aštrus šokėjo judesys ar žvilgsnis, taip pat ir muzika įstrigo giliai širdyje. Labai norėčiau savo kailiu patirti, ką reiškia šokti tokiame spektaklyje. Esu tikra, jog šio projekto neužmirš nė vienas dalyvis, kuris pasirodė scenoje. O kaip ir galėtų, juk tai neapsakomas ir tuo labiau neapčiuopiamas jausmas.

Sunkiai žodžiais apibūdinamus jausmus išgyveno ne tik miesto gyventojai, tačiau ir GODŲ projekto komanda. Balandžio 29 d. – finišo tiesioji Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje. Kūrybinė komanda į baigiamąjį renginį atsinešė projekto metu išgyventas patirtis iš visų Lietuvos miestų, kuriuose savo pėdsaką paliko GODOS.

Pašnekoves kalbino ir tekstą parengė Silvija Čižaitė-Rudokienė. Nuotraukų autorė – Indrė Pix.

 

Parašykite komentarą