Nuotr. Marco Caselli Nirmal

Nuotr. Marco Caselli Nirmal

2017 m. birželio 22-23 d. Kauno šokio teatras „Aura“ pirmąkart pasirodė Romoje, Italijoje: Teatro di Roma organizuojamo festivalio „Il teatro che danza“ (liet. Teatras, kuris šoka) scenoje pristatė bendrą „Auros“ ir festivalio „Fabbrica Europa“ šokio spektaklį „Twister“ (chor. Salvo Lomardo). Pasirodymai vyko teatre „India“ ir sulaukė garsių publikos ovacijų. Kita šokio spektaklio „Twister“ stotelė – pasirodymas rugsėjo 8 d. festivalyje „Urban Danza“ Bolonijoje, Italijoje.  Lietuvos publika „Twister“ išvys spalio 6 d. Tarptautinio šokio festivalio AURA 27 metu.

Jūsų dėmesiui pateikiame žymaus italų publicisto, rašytojo, teatro kritiko Franco Cordelli recenziją „Twister“ šokis. Ką aš čia veikiu?“, 2017 m. liepos 1 d. publikuotą laikraščio „Corriere Della Sera“ priede „Roma“. Tekstą iš italų kalbos vertė Giedrė Bagdžiūnaitė.

„Twister“ šokis

Ką aš čia veikiu?

Štai Salvo Lombardo „Twister“, prodiusuojamas Florencijos festivalio „Fabbrica Europa“. Iki šiol Lombardo publikai buvo labiau pažįstamas ne kaip choreografas, o kaip performanso menininkas. Jo spektaklis, parodytas teatro „India“ scenoje, gimė kaip šių dviejų tarpusavyje gana tolimų patirčių suma, apjungdamas trupę „Chiasma“, vadovaujamą paties Lombardo, ir „Auros“ šokio teatrą iš Lietuvos. Neatsitiktinai, visi spektaklio atlikėjai yra kilę iš pačių įvairiausių šalių: Italijos, Ispanijos, Kinijos, Rusijos, Lietuvos. Ir būtent šie jaunuoliai, jų kūnai bei tokios skirtingos jų gyvybinės energijos raiškos sukuria „Twister“ įtaigą, suteikia kūriniui performanso, o ne iki smulkių detalių surepetuotos choreografijos, meninį skambesį. Pradžioje šokėjai stovi vienas priešais kitą nejudėdami: keturi dešinėje, keturi kairėje pusėje. Netikėtai vienas jų tarsi įgauna drąsos – jauna mergina žengia į scenos vidurį, ištiesia ranką, kelia delnus į viršų, pasilenkia, tais delnais liečia scenos grindis, lyg tyrinėdama aplinką, lyg bandydama perprasti: „Kur aš esu? Ką aš čia veikiu?“. Dar akimirka ir mūsų šokėja, berods, visai pamiršta baimę – prisiartina prie scenos krašto, pamato ten gulintį mikrofoną, paima jį ir pradeda kalbėti. Greičiau ne – ji bando dainuoti, ji dainuoja, nors jos balsas skamba ne kaip profesionalios dainininkės, o kaip šokėjos, ar, tiesiog, kaip paprasto žmogaus. Būtent tai darys ir visi kiti – nebūtinai dainuos, bet, išeidami iš savo kiauto, jie judės į priekį, bandys užsiimti erdvę, jie lenksis ir tiesis, jungsis vieni su kitais ir vėl bandys išsilaisvinti iš apsikabinimo. Kartais scenoje jie bus po vieną ar po du, kartais – visi kartu, arba pasidalinę mažomis grupelėmis, kurios, atrodo, apie kažką tyliai šnekasi tarpusavyje. Ar jie kalbasi apie save? O gal kalba apie mus, žvelgiančius į juos ir bandančius perprasti jų veiksmų paslaptis? Na o mes, mes esame paprasčiausiai sužavėti ta pilnatve, kuria alsuoja jų kūnų raiška, sužavėti pačiais jų kūnais, kurių atsargūs judesiai yra pilni grakštumo. Esami sužavėti jų scenos kostiumų spalvomis: tais raudonais ir mėlynais dryžiais, tais plevėsuojančiais žydrais ir baltais marškiniais. Judesys, persipynęs su spalva, čia yra siela.

Franco Cordelli

19511573_10209991746926651_6282179755138019349_n

Parašykite komentarą