Galima sakyti, kad koncerto pradžioje nuskambėjęs kūrinys „Trys nuotaikos pagal B. Buffet klouną“ devyniems atlikėjams sukūrė viso renginio nuotaiką. Pirmasis kūrinio „veikėjas“ trimitas it koks senovės Romos šauklys paskelbė renginio pradžią – be žodžių – ir pakvietė visus susirinkusiuosius suklusti bei pasiruošti žaismingai, kiek padūkėliškai ir nuotaikingai muzikinei kelionei. Ir iš tiesų šis G. Samsono muzikiniais garsais įprasmintas klounas (savo vaizdiniu pavidalu viso kūrinio metu žvelgęs į žiūrovus iš didžiulio ekrano) nebuvo įprastai liūdnas ar tragiškas. Kaip vėliau paminėjo ir renginio vedėja, kompozitoriaus dukra Gedmintė Samsonaitė, šiame kūrinyje bandyta parodyti žaismingą, sentimentalų klouną ir sukurti aliuziją į cirko valsą. Neseniai pasirodžiusiame interviu ir pats kompozitorius teigė, kad kažkodėl visi klouną įsivaizduoja kaip tragišką, liūdną personažą, o jo klounas visai ne toks – jis žmones linksmina. Cirkas, linksmybės, šėlionė, tam tikras pasakiškumas, tikėjimas stebuklais – visa tai atsiskleidė daugumoje tą vakarą skambėjusių jubiliejų švenčiančio muziko kūrinių.
Gražu, kad renginį vesti patikėta G. Samsono dukrai Gedmintei. Kas geriau galėtų papasakoti muzikinę tėčio gyvenimo istoriją, negu taip pat muziką pamilusi jo duktė? Ekrane rodant įvairiausias nuotraukas iš kompozitoriaus gyvenimo, kuris, kaip buvo galima suprasti ir iš interviu, ir iš nuotaikingų vedėjos pasakojimų, buvo labai spalvingas ir kontraversiškas, Gedmintės lūpomis visos istorijos skambėjo labai šiltai ir nuoširdžiai, ko turbūt nebūtų buvę galima tikėtis,jei žiūrovus šioje muzikinėje kelionėje būtų lydėjęs kitas žmogus. Šis žavus nuoširdumas atpirko ir karts nuo karto viduryje sakinio padaromas ilgesnes pauzes, ir netyčia išsprūstantį netinkamą žodį. Žavėjo pasakojimas apie kompozitoriaus gyvenimą ir jame atsiskleidusi priežastis, kodėl jis pradėjo kurti muziką. „Argi gali būti kas smagesnio negu tai, kad kiti turi mokytis atlikti tavo muziką? Ypač kai nemėgsti mokytis pats“. O renginio kaltininkas, pasirodo, fortepijono pamokoms nejautė ypatingo prielankumo…
Vis tik norėčiau pastebėti, kad visame koncerto kontekste kiek paskendo „Rag sonata“ smuikui ir fortepijonui. Atsidūrusi tarp gerokai įspūdingesnių ir didesnei instrumentų sudėčiai skirtų kūrinių, ji neatrodė pakankamai pajėgi konkuruoti su kitais kūriniais. Galbūt toks įspūdis susidarė dėl to, kad prieš tai skambėjusios „Trys nuotaikos pagal B. Buffet klouną“ ir po sonatos atlikta orkestrinė siuita „Epitafija pasakai“ ypač džiugino klausytojų ausis spalvomis, iliustratyvumu ir išraiškingumu. Tiesa, pakankamai žavingai atrodė charizmatiškas pianistės Indrės Baikštytės atlikimas, tačiau kartais atrodydavo, kad bendro susigrojimo, dialogo tarp smuiko ir fortepijono stigo. Gal kaip studentams, dar vienos nakties iki tobulo atlikimo pritrūko?..
Turbūt nė vienas „RetroSPEKCIJOS“ dalyvis nesuabejojo G. Samsono meile šokiui. Nenuostabu, kad jubiliejiniam koncertui pasirinktas būtent modernus, tik prieš kelerius metus duris atvėręs šokio teatras. Ir du iš keturių koncerte atliktų kūrinių buvo susiję su šokiu. Vienas jų – baletu „Lopšinė“ turėjusi tapti „Epitafija pasakai“. Tulpių lysvė, fėjos, storžievis – visa tai buvo puikiai girdima šioje orkestrinėje siuitoje. Iš tiesų, išgirdus šį kūrinį teko nustebti, kad jis gyvai skambėjo pirmą kartą, nors sukurtas jau prieš ketverius metus. Atliktas jungtinio M. K. Čiurlionio menų mokyklos simfoninio ir Šv. Kristoforo kamerinio orkestro, kuriam dirigavo Martynas Staškus, kūrinys pasirodė tikrai vertas dažnesnio pasirodymo koncertų salėse. Mistiškoje prieblandoje jis nuskambėjo it tikra pasaka, įtraukianti, grąžinanti į vaikystę ir skatinanti iš naujo patikėti stebuklais. Tyliais smuikų piano žadinanti „Ryto“ pradžia, žaviosios „Fėjos“, nenustygstančios arfos arpeggio garsais, džiazo intonacijomis „žingsniuojantis“ storžievis ir „Lopšinė“, kuriai dar daugiau pasakiškumo suteikė prie orkestro prisijungusi Gedmintė, kuri, tarsi prisimindama vaikystėje tėčio dainuotas lopšines, sudainavo paskutinės dalies vokalinę partiją. Mano nuomone, šis kūrinys, nors ir modernios prigimties, tačiau būtų pakankamai artimas bei suprantamas ir plačiajam klausytojų ratui, mažiau besidominčiam profesionaliosios muzikos naujovėmis; mat nestokoja to, ko dažnai pasigendama šiuolaikiniuose profesionaliosios muzikos kūriniuose – malonios estetikos ir emocijos. Tai kūrinys, kuriame kažką artimo sau gali surasti kiekvienas. Galbūt dažniau scenoje skambant tokiai muzikai atsirastų ir daugiau šiuolaikinės akademinės muzikos gerbėjų?
Be abejo, viso renginio „vinimi“ tapo kūrinys „Lietaus reminiscencijos/Išplautas dangus“ orkestrui, šokėjams ir fonogramai, kurį atliko Kauno šokio teatro „Aura“ šokėjai ir Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, diriguojamas Donato Katkaus. Įdomiausia buvo tai, kad šis kūrinys buvo atliktas tarsi per repeticiją. Po pertraukėlės atgal į salę susirinkus žiūrovams, scenoje repetavę šokėjai ir orkestras be jokių pauzių organiškai pradėjo pasirodymą. Riba repeticija-koncertas išnyko. Scenos šone stovinčios kėdės su numestais rūbais, vietoje persirenginėjantys šokėjai, karts nuo karto sustojantys, pasitariantys, išgeriantys vandens – visa tai darė įspūdį, tarsi stebėtum ne galutinį produktą, o kūrybinį procesą čia ir dabar.
Kita vertus, šokis gerokai atitraukė dėmesį nuo skambančios muzikos. Turbūt tai natūralu, nes vienu metu stengtis suprasti tai, kas vaizduojama judesiu ir kartu įsigilinti į muziką gana sunku. Nors pagal choreografės idėją šokis neturėjo visiškai susilieti su muzika, bet, mano nuomone, jis neatsidūrė per toli nuo G. Samsono sukurtos kompozicijos. Įdomiausia tiek muzikine, tiek šokio prasme buvo ketvirtoji dalis „Nuodėmė“. Šokyje, kaip dabar ypač populiaru, neišvengta erotizacijos, tačiau džiugu, kad ji nebuvo vulgari ir „neskani“. Obuolys,nuo Adomo ir Ievos laikų tapęs nuodėmės simboliu, tapo kertine šios dalies ašimi. Ypač įdomus momentas, kai suskambus muzikai „tarsi iš seno kino filmo“, šokėjai kiek nedarniu choru ėmė dainuoti ir mėtyti į kitą klūpantį šokėją obuolio nuograužas. Šis epizodas tapo viso kūrinio kulminacija.
Lietumi prasidėjusios „Lietaus reminiscencijos/Išplautas dangus“ lietumi ir pasibaigė. Vanduo, tėkmė, lietus it gyvybės šaltinis, nuplaunantis nuodėmes ir atgaivinantis. Kaip minėta ir trumpame šio kūrinio aprašyme, „lietus sugrąžina prisiminimus“ – deramai ir jubiliejinio koncerto metu.
Išklausius muziką, pamačius šokį, pabuvus porą valandų su G. Samsono kūryba, norisi pasakyti, kad nuo pat koncerto pradžios iki finalinio akordo ir paskutinės šokio figūros ore tvyrojo kažkoks nepaaiškinamas jaukumas. Visa renginio struktūra, jei taip galima ją pavadinti, pasirinkti kūriniai, papasakotos istorijos, parodytos nuotraukos, pasakiškos šviesos atskleidė mums labai įdomią istoriją apie šelmišką kompozitorių, iki šiol mėgstantį pasakas ir tikintį, kad menininkas visada turi išlikti šiek tiek vaikas, kupinas idėjų dar gerai pusei amžiaus.
(LKS Antena)
