Agnė Biliūnaitė

Ką tik pasibaigusiame Tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ buvo ne tik pristatyta išsami meninė programa, kurią sudarė daugiau nei 20 įvairių kraštų spektaklių, šokio filmų ir improvizuotų pasirodymų. Festivalio rengėjai, siekdami išspręsti vieną svarbiausių Lietuvos šiuolaikinį šokį graužiančių problemų – kritinio ir analitinio diskurso trūkumą – jau antrus metus rengė kritinio rašymo projektą „Šokis žodžiu – ne(w)kritika“.

Didelis susidomėjimas šokio menu ir jo analize ragina nesitenkinti klasikine šokio recenzija, ir toliau ieškant naujo, „šviežių“ idėjų prisodrinto (ne)kritinio požiūrio, kuris savo analitiniu kūrybingumu pasiektų tiek kūrėjus, tiek ir plačią publiką. Norėta skatinti ir stiprinti šokio kritiką, plėsti šio žanro tekstų sąvoką, pasitelkiant įvairių disciplinų žinias ir patirtį. Šokio meno lankstumas, ne kartą metęs iššūkį šokio ir teatro recenzentams, skatina ieškoti naujų kritinio rašymo aspektų bei naujų estetinės vertės suvokimo būdų.

Šiemet projekte „Šokis žodžiu – ne(w)kritika“ dalyvavo, kalbėti ir rašyti apie šokį mokėsi dešimt įvairių sričių atstovų – menotyrininkų, teatrologų, filosofų, žurnalistų, kitų sričių žinovų. Spausdiname jaunosios poetės Agnės Biliūnaitės straipsnį apie festivalyje įvykusią Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklio „Jūra“ pagal Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą premjerą.

LŽ

*****

Gegužės 6 dieną Nacionalinio dramos teatro scenoje išsiliejo jūra. Nors tą vakarą, priešingai nei per festivalio uždarymo spektaklį, kurio metu scenoje pūpsojo trys tonos durpių, vienintelis skystis čia tebuvo šokėjų prakaitas, vis dėlto šokio teatrui „Aura“ pavyko sukurti povandeninę karalystę.

Spektaklio „Jūra“ premjerą pagal M.K.Čiurlionio muziką „Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje pristatė šokio teatras „Aura“. Choreografės Birutės Letukaitės dar 1989 metais Kaune suburtas kolektyvas yra seniausias ir ilgiausiai gyvuojantis modernaus šokio teatras Lietuvoje. 

Saulėtą sekmadienio vakarą scenoje-jūroje buvo tiršta šokėjų-žuvų, nes drauge su profesionaliais „Auros“ šokėjais pasirodė teatro studijos ir Kauno choreografijos mokyklos mokiniai.

Skaudžias visuomenės temas pastaruoju metu aktyviai gvildenanti choreografė šiuo spektakliu nusprendė prabilti apie toksinais užterštą Baltijos jūrą ir fobijomis, apatija bei egoizmu susitepusią visuomenę. Tema išties opi. O šokis – puiki medija apie tai kalbėti giliau, jautriau, be didaktikos, šūkių ir plakatiškumo, kurių dažnai pasitaiko žiniasklaidoje.

Tačiau „Auros“ „Jūra“ buvo būtent didaktiška ir prikišamai piršteliu grūmojanti. Šokėjai iliustratyviai žiopčiojo ir imitavo pelekus. Scenos gilumoje rodomose vaizdo projekcijose (aut. Gintaras Laurušonis, B.Letukaitė, Paulina Nešukaitytė) transliuojami pasikartojantys tiesmuki vaizdai iš žuvų fabriko. Tiesa, nepaisant turinio, susmulkinta vaizdo kadruotė ir iš jos kuriamas žuvies žvynus primenantis dinamiškas ornamentas suteikė spektakliui papildomo svorio.

Lėtai per visą spektaklį besileidžiančios juodo polietileno „lubos“ efektingai kūrė klaustrofobišką, dusinančią erdvę šokėjams. Tačiau kai ant kosmoso juodąją skylę, juodą raištį ant visuomenės akių, simbolinę naftos dėmę pasaulio jūroje ir kitas metaforas savyje talpinančios „lubų“ scenografijos imamas projektuoti drumzlinas prekybos centro akvariumas su jame plaukiojančiais karpiais, o kamera ilgam sustoja prie vieno iš jų akies, gailiai įsistebeilijančios į tūlą žiūrovą, kyla noras išsitraukti iš kišenės nuotolinį pultelį ir perjungti kitą kanalą.

Tuo tarpu scenoje gausus būrys šokėjų leido stebėti žuvų-žmonių sociumo santykių įvairovę, nuolatinį persigrupavimą atsiradus naujam lyderiui, blaškymąsi nuo vieno (idealo) prie kito, užkibimą ant apgaulingo jauko, troškulį atsidūrus sausumoje, bendrystę ir priešiškumą.

Atskiri „sardinių“ šokiai, didingi raudonlūpės undinėlės ilga suknele praplaukimai, iliustratyvūs ridinėjimaisi po sceną traukė akį savo estetika.

Nors spektaklis šiek tiek ištįso laike ir kai kurios scenos dar nesusigulėjo iki premjeros, vis dėlto spektaklio komandą reikia pasveikinti nepabijojus imtis ekologinės tematikos.

Klausantis banguojančios M.K.Čiurlionio muzikos kilo mintis, kad šis spektaklis įgautų papildomą dimensiją, jeigu būtų parodytas, tarkim, Klaipėdos laivų dokuose, per veganų protesto akcijas priešais žuvų apdorojimo fabriką ar ant stiklinės-ledinės scenos virš Sartų ežero.

Mat kalba, kuria bylojo B.Letukaitė ir jos šokėjai šiuo spektakliu, truputį disonavo su triaukštes metaforas mačiusia šio dramos teatro scena ir šio festivalio publika, o bendrame šių metų festivalio programos kontekste „Jūra“ pasitaikė sekli.

(Lzinios.lt)