Prarasti / Namai toli nuo namų

Pirmieji žmonės buvo klajokliai. O kokia paskutiniųjų lemtis? „Prarasti / Namai toli nuo namų“ pasiūlo prieglobstį aštuonioms būtybėms, kurių takas veda į praradimą ir užmarštį. Čia yra namai, kur trumpam susitikusios jos dalijasi istorijomis apie savo kilmę bei kelius, čia įvyksta ta akimirka, kai kiekviena pasaulio dalis atsiskleidžia kaip dygsnis žmonijos audinyje. Besirūpindamos bendruomene, kurios nelegaliomis viešniomis tapo, šios būtybės patiria didžiulį džiaugsmą. Prisiminimo veiksmas kaip susitikimo forma, užmarštis – laisvės išraiška. Jos – pabėgėlės iš svetur, greitai keliausiančios toliau, palikdamos pėdsakus, kuriais šokti ateis jau kiti. Bet šiandien jos čia.

Kūrinys trykšta gaivališka „Auros“ trupės šokėjų energija, jaunatviška ir organiška jų jėga virsta vieninga unikalia kalba. „Mano tikslas – ne didingas pasirodymas, o nuodugni trapumo ir neįtikėtinai mažų dalykų studija, kurioje bendram darbui susitinka individualios esybės“, – tvirtina choreografė K. Ponties.

Scenoje – aštuoni šokėjai, kiekvienas iš kitos šalies: Meksikos, Australijos, Prancūzijos, Italijos, Lietuvos, Japonijos, Albanijos, Korėjos. Jie – skirtingų kultūrų interpretatoriai, ir jautrūs skirtingai. Siekdama kuo turtingesnės kolektyvinio darbo patirties, K. Ponties meninėse kolaboracijose su partneriais iš visos Europos, Afrikos, Rusijos ir Azijos visada skatina šokėjus tirti savo gimtąją kultūrą ir kalbą, formuoti unikalų prasmės bei istorijos suvokimą, o tai galiausiai padeda jiems atrasti savitą braižą. „Jungtys gimsta dirbant su asmenybėmis, kiekviena kurių autentiškai bando įprasminti jau egzistuojančias kalbas: garsus, žodžius, gestus, spalvas, pasaulio pliūpsnius. Tai – medžiaga transformacijoms“, – sako kūrėja.

Gyvi sutvėrimai gali prisiminti, jog kartais, norint gyventi kartu, versti ir perrašyti pasaulį savyje, pirmiausia reikia pamiršti

Spektaklio sukūrimą ir sklaidą remia Lietuvos kultūros taryba