SPRENDIMAS

Priespauda gali atrodyti saugi, aiški, ilgaamžė. Tik žmogaus prigimtis tam nesutverta – kuo žemiau esam spaudžiami, tuo aukščiau kelia paslėptas laisvės poreikis.

Mus tiesiogiai veikia įvairių sistemų primesti stereotipai, elgesio modeliai, lūkesčiai, kuriuos esame priversti atitikti. Dažnai jaučiamės įstrigę, suvaržyti ir nesuprasti. Tačiau nepasiduodame, lukštenamės iš mus kaustančio kiauto ir veržiamės pirmyn. Laikas priimti sprendimą – išrėkti mintis, išjudinti kūną ir išsilaisvinti. Tačiau koks instinktyvaus šio laisvės troškimo likimas? Kur yra riba tarp išsilaisvinimo ir chaoso?

Spektaklio sukūrimą ir sklaidą remia Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba.

Norėjau, kad kostiumai būtų skulptūriški, kaip ir visa mano kūryba. Šokėjų kūnus norėjau paversti į skulptūras su neapibrėžtais identitetais. Šokėjams teks kovoti su apribotomis judėjimo galimybėmis, kurias siūlo mano kostiumai. Tačiau vėlgi – iššūkiai ir bandymas juos įveikti spektaklį daro dar įdomesnį.

 

Guda Koster

Kostiumai tapo impulsu kurti choreografiją. Suvaržymą, kurį išgyveno mūsų visuomenė, tie didžiuliai kostiumai puikiai atspindi. Jie apriboja šokėjų judesius visomis prasmėmis. Tai ir fizinis, ir mentalinis apribojimas. Tačiau žmogaus viduje visuomet buvo toji laisvės dvasia ir noras išsiveržti iš mus sukausčiusios sistemos. Spektaklyje šokėjai po truputį stengiasi išsilukštenti iš kostiumo. Buvo labai įdomus kūrybinis procesas, mąstant, kaip dar tas formas galima transformuoti per judesį, kuomet pradedant nuo išlaisvintų akių ir matymo, nukeliaujama iki visiško išsilaisvinimo.

 

Birutė Letukaitė

Šokyje muzika atlieka aktyvų vaidmenį. Žiūrovas ją praktiškai visuomet girdi. Tyla – čia taip pat muzika. Muzika gali būti kaip nepriklausomas reiškinys, scenoje vykstantis lygiagrečiai su šokiu ir gyvenanti savo gyvenimą. Su garsu šokyje galimi nepaprastai įdomūs žaidimai. Tarkime, po dinaminės vietos stoja tyla. Ir tai yra muzika, kuomet girdisi, kaip skamba kūnas, kaip šokėjas alsuoja, lankstosi. Užtenka vieno garso, kad surezonuotų žiūrovą.

 

Antanas Jasenka