Jūra

M. K. Čiurlionio simfonijos „Jūra“ (1903 – 1906) kompozicinė visuma pasižymi filosofine potekste, ryškiais gamtos vaizdiniais ir psichologiniu turiniu. „Jūros paveikslas, nuo seno viliojęs kompozitorių, ryškėjo kaip kovose apvalyto ir išaukštinto gyvenimo simbolis; aktyvi jėga, tragiškai lūždama ir iškilmingai prisikeldama, kreipėsi į paniekintą žmogaus vertingumą, kvietė kilti prieš amžiaus ydas ir priespaudą“. (Vytautas Landsbergis)

Choreografei Birutei Letukaitei M.K. Čiurlionio „Jūra“ tapo pagrindine metafora, siekiant kalbėti apie pakitusį šiuolaikinio žmogaus ir gamtos santykį, apie šių dienų skaudulius: toksinėmis medžiagomis užterštą Baltijos jūrą ir visuomenę, kuri užteršta fobijomis, egoizmu ir apatija. Pažeista gamtos ir žmogaus pusiausvyra atneša abipusius negrįžtamus praradimus.

„Mokslininkai seniai ištyrė ir nustatė, kad Baltijos jūra yra labiausiai chemiškai užteršta jūra pasaulyje, kad joje pagautų žuvų negalima valgyti […] Baltijos jūra yra radioaktyviausia ne tik tarp jūrų, bet ir apskritai radioaktyviausias vandens telkinys pasaulyje. “ ( ELTA)

„Ko skundiesi, jūra?“, – daugiau kaip prieš 100 metų klausė kompozitorius, lyg nujausdamas būsimą Baltijos aimaną.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.