Priespauda gali atrodyti saugi, aiški, ilgaamžė. Tik žmogaus prigimtis tam nesutverta – kuo žemiau esam spaudžiami, tuo aukščiau kelia paslėptas laisvės poreikis.
Mus tiesiogiai veikia įvairių sistemų primesti stereotipai, elgesio modeliai, lūkesčiai, kuriuos esame priversti atitikti. Dažnai jaučiamės įstrigę, suvaržyti ir nesuprasti. Tačiau nepasiduodame, lukštenamės iš mus kaustančio kiauto ir veržiamės pirmyn. Laikas priimti sprendimą – išrėkti mintis, išjudinti kūną ir išsilaisvinti. Tačiau koks instinktyvaus šio laisvės troškimo likimas? Kur yra riba tarp išsilaisvinimo ir chaoso?
Leave a Reply